1522 m. vasara
Įpusėjus trečiajam mano tremties mėnesiui, birželiui, Hiverio sodui aplipus sunkiais rožių žiedais ir jų aromatui tvyrant ore nelyginant dūmui, gavau laišką nuo Anos.
Sutvarkyta. Pati pasikalbėjau su Henriku apie tave. Papasakojau, kad nepakeliamai jo ilgiesi ir nyksti dėl jo. Pasakiau, kad užsitraukei šeimos nemalonę per daug atvirai parodžiusi savo meilę jam ir buvai išsiųsta jį pamiršti. Tokia vyrų prigimtis, kad juos jaudina mintis, jog dėl jų kankiniesi. Šiaip ar taip, gali grįžti į rūmus. Mes Vindzore. Tėvas sako, kad paimtum iš pilies pustuzinio vyrų palydą ir atvyktum tuojau pat. Pasistenk tyliai pasirodyti prieš pietus ir ateik tiesiai į mano kambarį, kad galėčiau pasakyti, kaip elgtis.
Vindzoro pilis, viena iš gražiausių Henriko pilių, puikavosi ant kalvos it pilkas perlas ant aksomo, bokšte plevėsavo karaliaus vėliava, pakeliamasis tiltas buvo nuleistas, keliu judėjo nesibaigiantis vežimėlių, prekeivių, aludarių ratų ir vežimų srautas. Dvaras čiulpė turtus iš visos šalies, o Vindzoras mokėjo tenkinti pilies gyventojų užgaidas.
Įsmukau pro šonines duris ir, išvengusi pažįstamų, patekau į Anos kambarius. Patalpos buvo tuščios. Atsisėdau palaukti. Kaip ir tikėjausi, traukdama nuo plaukų gobtuvą, trečią pasirodė sesuo. Ji krūptelėjo mane pamačiusi.
— Maniau, kad vaidenasi! Kaip tu mane išgąsdinai.
— Liepei slapčia ateiti į tavo kambarį.
— Taip, norėjau papasakoti, kokia dabar padėtis. Ką tik šnekėjausi su karaliumi. Turnyrų vietoje stebėjome lordą Persį. Mon dieu! Kaip karšta!
— Ką jis sakė?
— Lordas Persis? O, jis buvo žavingas.
— Ką sakė karalius?
Tyčia erzindama Ana nusišypsojo.
— Jis klausė apie tave.
— Ir ką pasakei?
— Leisk pagalvoti. — Numetusi savo gobtuvą ant lovos, papurtė plaukus, kad išsileistų. Tamsi banga krito ant nugaros, paskui ji suėmė plaukus viena ranka, kad kaklas atvėstų. — O, negaliu prisiminti. Per karšta.
Buvau taip įpratusi prie Anos erzinimo, kad nesileidau ilgai kankinama. Tyliai atsisėdau ant nedidelės kėdutės prie tuščio židinio ir nepasukau galvos, kol prausėsi veidą, taškė vandeniu rankas ir kaklą, vėl susirišo plaukus, judesius palydėdama prancūziškais šūksniais ir skundais dėl karščio. Niekas neprivertė manęs atsigręžti.
— Manau, jau prisiminiau, — pagaliau pasakė.
— Nesvarbu, — atsakiau. — Pati pamatysiu per pietus. Tada galės pasakyti viską, ko norėjo. Man tavęs nereikia.
Ana iškart šoko piestu.
— Ne, reikia! Kaip elgsiesi? Juk nežinai, ką jam pasakyti!
— Žinojau pakankamai, kad įsimylėtų mane ir paprašytų mano nosinaitės, — pastebėjau šaltai. — Manyčiau, žinau pakankamai, kad maloniai pasišnekėčiau su juo po pietų.
Ana atsitraukė ir nužvelgė mane.
— Tu labai rami, — tepasakė.
— Turėjau laiko pagalvoti, — ramiai atsiliepiau.
— Ir?
— Žinau, ko noriu.
Ji laukė.
— Aš noriu jo, — tariau.
Sesuo linktelėjo:
— Kiekviena Anglijos moteris jo nori. Niekad nemaniau, kad kuo nors skiriesi iš visų.
Į užgaulią pastabą atsakiau gūžtelėjimu.
— Ir žinau, kad sugebėsiu gyventi be jo.
Ana prisimerkė.
— Tau galas, jeigu Viljamas tavęs nepriims atgal.
— Ir tai ištversiu, — atsakiau. — Hiveris man patiko. Patiko kasdien jodinėti ir vaikštinėti po sodą. Buvau viena beveik tris mėnesius, tiek nebuvau per visą savo gyvenimą. Supratau, kad man nereikia dvaro ir karalienės, net karaliaus ir tavęs. Man patiko išjoti į laukus, šnekėtis su ūkininkais ir stebėti, kaip auga jų derlius.
— Nori tapti ūkininke, — įgėlė Ana.
— Būčiau laiminga ūkininkaudama, — ramiai atsakiau. — Aš myliu karalių... — atsidusau. — O, labai myliu. Bet jeigu viskas pakryps į blogąją pusę, galėčiau gyventi nedideliame ūkyje ir būti laiminga.
Ana nuėjo prie skrynios lovūgalyje ir išsitraukė naują gobtuvą. Glostydama plaukus ir segdamasi naują galvos apdangalą, ji stebėjo save veidrodyje. Išsyk įspūdinga išvaizda įgavo naujos elegancijos. Ana, suprantama, tai žinojo.
— Tavo vietoje trokščiau tik karaliaus ir nieko daugiau, — pasakė ji. — Padėčiau galvą ant trinkos už tokią progą.
— Man reikia to vyro. Ne todėl, kad jis karalius.
Sesuo patraukė pečiais.
— Tai vienas ir tas pat. Negali trokšti Henriko kaip eilinio vyro ir pamiršti karūną ant jo galvos. Jis geriausias toks, koks yra. Nėra šaunesnio vyro už jį visoje karalystėje. Tektų keliauti į Prancūziją prancūzų karaliaus arba į Ispaniją — imperatoriaus, kad rastum jam lygų.
Papurčiau galvą.
— Mačiau imperatorių ir Prancūzijos karalių, antrą kartą nežiūrėčiau nei į vieną iš jų.
Ana nusigręžė nuo veidrodžio ir timptelėjo savo korsažą šiek tiek žemiau, kad pasirodytų jos krūtų iškilimas.
— Tada esi kvailė, — atšovė.
Kai pasiruošėme, sesuo palydėjo mane į karalienės kambarius.
— Katerina priims tave atgal, bet šilto sutikimo nesitikėk. — Ana išsitiesė, kai kareiviai prie karalienės kambario atidavė mums pagarbą ir atlapojo dvivėres duris. Mes, dvi Boleinų mergaitės, įžengėme į menę, it mums priklausytų pusė pilies.
Mėgaudamasi vėsesniu pavakarės oru karalienė sėdėjo prie plačiai atverto lango. Jos muzikantas buvo šalia ir dainavo pritardamas liutnia. Damos buvo susirinkusios aplinkui: kai kurios siuvinėjo, kai kurios, laukdamos kvietimo pietauti, sėdėjo tuščiomis. Karalienė atrodė visiškai susitaikiusi su pasauliu, apsupta draugių vyro namuose. Žvelgė pro langą į Vindzoro miestelį ir alavo spalvos upės vingį už jo. Pamačius mane jos veidas nepasikeitė. Ji buvo pernelyg gerai išauklėta, kad išduotų nusivylimą. Nusišypsojusi puse lūpų pasakė man:
— A, ponia Keri. Jūs atsigavo te ir grįžote į rūmus?
Padariau gilų tūpsnį.
— Jūsų didenybei malonėjus.
— Buvote savo tėvų namuose? Taip ilgai?
— Taip. Hiverio pilyje, jūsų didenybe.
— Tikriausiai gerai pailsėjote. Man regis, toje pasaulio dalyje daugiau nieko nėra, tik avys ir karvės.
Aš nusišypsojau.
— Tai ūkis, — sutikau. — Bet užsiimti ten buvo kuo. Patiko jodinėti po apylinkes ir kalbėtis su laukuose dirbančiais žmonėmis.
Iš pradžių pasirodė, kad karalienę sudomino mintis apie žemę, kurios tiek metų gyvendama Anglijoje ji beveik nematė, tik per medžiokles, iškylas ir vasaros keliones. Bet ji prisiminė mano išvykimo iš dvaro priežastį.
— Ar jo didenybė įsakė jums grįžti?
Girdėjau, kaip įspėdama man už nugaros šnipšteli Ana, bet nekreipiau į ją dėmesio. Kilo kvaila, romantiška mintis, kad negaliu žiūrėti šiai puikiai sąžiningai moteriai į akis ir meluoti.
— Karalius pasiuntė manęs, jūsų didenybe, — pagarbiai atsakiau.
Karalienė linktelėjusi pažvelgė į sugniaužtas ant kelių rankas.
— Tada esate laiminga, — pasakė ji.
Stojo tyla. Labai norėjau pasakyti, kad įsimylėjau jos vyrą, bet žinojau, kad ji gerokai aukščiau manęs. Šios moters dvasia tokia užgrūdinta, kad nepripažino melo. Lyginant su mumis, Katerina buvo sidabras, o mes — tik alavo ir švino lydinys.
Aukštos dvivėrės durys plačiai atsilapojo.
— Jo didenybė karalius! — paskelbė šauklys, ir į menę įžengė Henrikas.
— Atėjau palydėti jus prie pietų stalo, — pradėjo karalius ir pamatęs mane sustojo. Vertinantis karalienės žvilgsnis slankiojo nuo sukaustyto karaliaus veido prie manojo.
— Mere! — sušuko jis.
Pamiršau netgi pritūpti. Tiesiog žiūrėjau į jį. Nepadėjo net tylus Anos įspėjimas. Karalius dideliais žingsniais perbėgo kambarį ir suėmęs mano rankas prispaudė sau prie krūtinės. Pirštais jaučiau siuvinėtą jo liemenę, pro prarėžus užčiuopiau švelnaus šilko marškinius.
— Mano meile, — sušnibždėjo karalius. — Sveika sugrįžusi į rūmus.
— Ačiū jums...
— Man sakė, kad buvote išsiųsta pasimokyti iš savo klaidų. Nesuklysiu sakydamas, kad grįžote nepasimokiusi?
— Taip. Taip. Jūs visiškai teisus, — išlemenau.
— Juk nebuvote išplūsta? — spaudė jis.
Nusijuokusi pakėliau žvilgsnį į mėlynas jo akis.
— Ne. Visi buvo supykę ant manęs, tik tiek.
— Ar norėjote grįžti į rūmus?
— O taip.
Karalienė atsistojo.
— Ką gi. Eime pietauti, damos, — valdingai ištarė ji. Henrikas dirstelėjo į žmoną per petį. Karalienė ištiesė jam ranką didingai, kaip Ispanijos imperijos duktė. Henrikas atsigręžė į ją, įprastai atsidavęs ir paklusnus, o aš nesugalvojau, kaip susigrąžinti jo dėmesį. Pasitraukiau už karalienės ir žemai pasilenkiau pataisyti jos apsiaustą. Nepaisant apkūnumo, ji stovėjo karališka, graži, nors nuvargusiu veidu.
— Dėkui, ponia Keri, — tyliai padėkojo karalienė. O tada, lengvai uždėjusi ranką ant vyro rankos, išsivedė mus pietauti. Karalius, norėdamas išgirsti, ką sako žmona, palenkė į ją galvą ir daugiau neatsigręžė į mane.
Džordžas, priėjęs prie karalienės stalo, kur saldėsiais ir vynu vaišinosi damos, atnešė man cukruotą slyvą ir pasveikino.
— Saldainis saldainiukui, — tarė pakšteldamas į kaktą.
— O, Džordžai, — atsakiau. — Ačiū tau už laiškutį.
— Tu apipylei mane nevilties šūksniais, — tarė. — Per pirmąją savaitę gavau tris laiškus. Ar buvo taip klaiku?
— Pirmą savaitę buvo, — atsakiau. — Bet vėliau įpratau. Baigiantis pirmam mėnesiui man netgi ėmė patikti gyvenimas kaime.
— Na, mes čia dėl tavęs labai stengėmės.
— Ar dėdė rūmuose? — paklausiau dairydamasi. — Nematau jo.
— Ne, Londone su Volsiu. Bet žino viską, kas čia vyksta, nesijaudink. Prašė tau perduoti, kad jam bus pranešinėjama apie tave, kad tikisi, jog elgsies protingai.
Per stalą pasilenkė Džeinė Parker.
— Ar būsite rūmų dama? — paklausė ji Džordžo. — Nes dabar sėdite prie mūsų stalo ant damų suolelio.
Brolis neskubėdamas atsistojo.
— Maldauju atleisti, damos. Nenorėjau įsibrauti.
Pustuzinis balsų patikino, kad jis netrukdo. Džordžas buvo dailus jaunuolis. Jis dažnai lankėsi karalienės apartamentuose. Niekas, išskyrus gaižią brolio sužadėtinę, neprieštaravo, kad prisėstų prie mūsų stalo.
Brolis pasilenkė virš sužadėtinės rankos.
— Panele Parker, ačiū, kad priminėte, jog turėčiau jus palikti, — pasakė pagarbiai, maloniu tonu nevykusiai slėpdamas suirzimą, paskui pasilenkė ir stipriai pabučiavo mane į lūpas. — Telaimina tave Dievas, mažoji Mariana, — sušnibždėjo į ausį. — Tu esi mūsų šeimos viltis.
Kai ketino išeiti, sugavau jo ranką.
— Palauk, Džordžai, norėjau kai ko paklausti.
— Ko? — atsigręžė.
Timptelėjau už rankos, kad pasilenktų, ir pakuždėjau į ausį:
— Manai, karalius mane myli?
— O, — ištarė brolis išsitiesdamas. — O, meilė.
— Taip ar ne?
Jis patraukė pečiais.
— Ką reiškia „myli”? Mes kiauras dienas rašome apie meilę poemas, naktimis dainuojame dainas, bet tegu prasmegsiu, jeigu žinau, ar ji egzistuoja realiame gyvenime.
— Džordžai!
— Henrikas trokšta tavęs, tiek tai galiu pasakyti. Pasirengęs iškęsti tam tikrus nepatogumus, kad turėtų tave. Jeigu tau tai reiškia meilę, tada taip, myli.
— Man to pakanka, — tyliai atsakiau patenkinta. — Trokšta manęs ir pasiryžęs iškęsti nepatogumus. Tai panašu į meilę.
Gražuolis mano brolis nusilenkė.
— Jeigu taip sakai, Mere. Jeigu tau to pakanka, — išsitiesęs akimirksniu atsitraukė. — Jūsų didenybe.
Priešais mane stovėjo karalius.
— Džordžai, negaliu leisti visą vakarą prašnekėti su seserimi, tau pavydi visas dvaras.
— Tikrai, — atsakė elegantiškai žavus Džordžas. — Dvi nuostabios seserys — ir jokių rūpesčių.
— Manau, mums reikėtų pašokti, — pasiūlė karalius. — Pakvieskite panelę Bolein, o aš pasirūpinsiu ponia Keri, gerai?
— Mielai, — atsakė Džordžas. Nesidairęs spragtelėjo pirštais ir Ana, pasirengusi kaip visuomet, pasirodė prie jo šono.
— Šoksime, — trumpai informavo Džordžas.
Karalius pamojo ranka, ir muzikantai užgriežė greitą liaudies šokį, todėl visi sustojome į aštuonių žmonių ratą ir pradėjome suktis į vieną pusę, po to — į kitą. Priešais save mačiau pažįstamą mylimo brolio veidą, o greta — malonią Anos šypseną; tokią, kaip skaitant naują knygą. Sesuo skaitė karaliaus nuotaiką taip kruopščiai, kaip skaitytų psalmyną. Žiūrėdama tai į jį, tai į mane, tarytum matavo karaliaus aistros lygį, nepasukdama galvos tikrino karalienės nuotaiką, stengdamasi suprasti, ką ji mato ir kaip jaučiasi.
Nusišypsojau sau. „Ana rado sau lygią varžovę — karalienę”, — pamaniau. Niekam nepavyko perprasti, kas slypi po apgaulinga Ispanijos dukters išore. Ana, kaip rūmų dama, pranoko visas kitas, tačiau gimė prasčioke. Karalienė Katerina gimė princese. Nuo to momento, kai išmoko kalbėti, buvo mokoma prikąsti liežuvį. Nuo akimirkos, kai išmoko vaikščioti, ji buvo mokoma žengti atsargiai ir maloniai šnekėtis tiek su turtingu, tiek su vargšu, nes niekada nežinai, kada abiejų gali prireikti. Karalienė Katerina buvo itin konkurencingo ir turtingo dvaro ponia jau tuomet, kai Ana dar nebuvo gimusi.
Ana gali dairytis kiek nori, kad pamatytų, kaip karalienė žiūri į mane, šokančią šalia karaliaus, mus, žvelgiančius vienas į kitą, spinduliuojančius aistra. Gali žiūrėti, bet karalienė niekada neparodys daugiau emocijų, tik mandagų smalsumą. Šokių pabaigoje ji paplojo, o mums sukantis kelis kartus šūktelėjo „bravo”. Staiga šokis baigėsi. Muzikai nutilus mes su Henriku likome susiglaudę, neužstoti kitų šokėjų. Likome vieni, atvirai susikibę, karalius žiūrėjo man į veidą, o aš tylėdama žvelgiau į jį. Atrodė, kad taip stovėsime amžinai.
— Bravo, — tarė karalienė visiškai ramiu ir pasitikinčiu balsu. — Labai gražu.
— Jis tave pasikvies, — pasakė Ana tą vakarą, kai rengėmės kambaryje prieš miegą. Papurčiusi suknelę ir rūpestingai ištiesusi ją ant kojūgalio, gobtuvą pasidėjo kitoje pusėje, batus sustatė po lova. Užsivilkusi naktinius atsisėdo priešais veidrodį išsišukuoti plaukus.
Padavė šepetį man ir užsimerkė, kai ėmiau šukuoti ją ilgais grybšniais nuo galvos iki juosmens.
— Galbūt šiąnakt, galbūt rytoj dieną. Tu eisi.
— Žinoma, eisiu, — atsakiau.
— Gerai, tik nepamiršk, kas esi, — įspėjo Ana. — Neleisk jam paimti tave tarpduryje ar kur nors slapčia ir paskubomis. Reikalauk deramų kambarių ir normalios lovos.
— Pažiūrėsiu, — atsakiau.
— Tai svarbu, — įspėjo Ana. — Jeigu galvos, kad gali gauti tave kaip kekšę, paims ir pamirš. Jeigu ką, manau, jog turėtum dar truputį susilaikyti. Jeigu pasirodys, kad esi per lengvai prieinama, nenorės tavęs daugiau kaip kartą ar du.
Suėmusi minkštas sesers plaukų sruogas ėmiau pinti.
— Ai, peši, — pasiskundė sesuo.
— O tu neduodi man ramybės, — atsakiau. — Leisk veikti man pačiai. Kol kas man neblogai sekasi.
— A... — truktelėjusi baltais pečiais nusišypsojo savo atspindžiui veidrodyje. — Vyrą sužavėti gali bet kuri. Svarbiausia jį išlaikyti.
Išgirdusios beldimą į duris, mes abi pašokome. Tamsios Anos akys nukrypo į veidrodį, į mano atvaizdą, bukai spoksantį į ją.
— Nejau karalius?
Jau vėriau duris.
Už jų stovėjo Džordžas raudono šilko liemene, kurią vilkėjo per pietus, baltais plonyčio lino baltiniais, šviečiančiais pro plyšius, ir tamsius plaukus puošiančia raudona perlais siuvinėta kepuraite.
— Vivati Vivat Marianne! — skubiai įėjęs uždarė paskui save duris. — Karalius paprašė pakviesti tave išgerti su juo vyno. Turiu tavęs atsiprašyti, kad taip vėlai, bet ką tik išvyko ambasadorius iš Venecijos. Jie šnekėjosi tik apie karą su Prancūzija, ir dabar jį valdo aistra Anglijai, Henrikui ir šventajam Jurgiui. Turiu patikinti tave, kad gali rinktis: išgerti vyno taurę ir grįžti į savo lovą. Esi pati sau ponia.
— Ką nors siūlė? — paklausė Ana.
Džordžas išdidžiai kilstelėjo antakį.
— Pademonstruok truputį elegancijos, — supeikė brolis. — Karalius juk neperka jos tiesiai, jis kviečia vyno taurės. Kainą aptarsime vėliau.
Pakėliau prie galvos ranką.
— Mano gobtuvas! — sušukau. — Ana, greičiau! Supink plaukus.
Sesuo papurtė galvą.
— Eik kaip esi, — atsakė. — Krentančiais ant pečių plaukais. Atrodai kaip nekalta mergelė vestuvių dieną. Juk aš teisi, Džordžai? Juk jis nori to.
Brolis linktelėjo.
— Merė miela tokia. Truputį atlaisvink jos korsažą.
— Ji privalo pasirodyti kaip dama.
— Truputį, — patarė brolis. — Vyras mėgsta dirstelėti į tai, ką perka.
Ana šiek tiek atlaisvino korsažo virveles, nuleido šiek tiek žemiau, labiau gundančiai ant liemens. Džordžas linktelėjo:
— Tobula.
Sesuo atsitraukusi įdėmiai apžiūrėjo — kaip tėvas kumelę, siunčiamą pas eržilą sukergti.
— Dar kas nors?
Brolis papurtė galvą.
— Dar reikia nusiprausti, — staiga nutarė Ana. — Bent jau pažastis ir kertę.
Norėjau skųstis Džordžui, bet tas lingavo galvą susikaupęs kaip ūkininkas.
— Taip, reikėtų. Henrikas bjaurisi bet kokiu negeru kvapu.
— Eik. — Ana mostelėjo į dubenį su ąsočiu.
— Abu išeikite, — įsakiau.
Džordžas pasuko prie durų.
— Palauksime už durų.
— Ir užpakalį, — uždarydama duris burbtelėjo Ana. — Netaupyk, Mere. Turi būti švarutėlė.
Durų trinktelėjimas užgožė nederantį jaunai damai atsakymą. Skubiai apsiprausiau šaltu vandeniu, sausai nusišluosčiau. Paėmusi Anos gėlių vandens pasišlaksčiau kaklą, plaukus, pėdas ir atidariau duris.
— Švari? — griežtai paklausė Ana.
Linktelėjau. Ana rūpestingai į mane pažvelgė.
— Tada eik. Ir jeigu galėsi bent kiek atsispirti, žinai. Parodyk bent kiek abejonės. Nekrisk tiesiai į glėbį.
Aš nusisukau. Atrodė, kad sesuo elgiasi nepakenčiamai netaktiškai.
— Mergaitė gali truputį pasimėgauti, — tyliai pratarė Džordžas.
Ana užsipuolė jį.
— Tik ne karaliaus lovoje, — atšovė. — Juk eina ten ne dėl savo, o dėl jo malonumo.
Aš net negirdėjau. Klausiau tik savo pulso tvinksėjimo ausyse ir įsikibau minties, kad jis mane pasikvietė ir netrukus būsiu su juo.
— Eime, — pašaukiau Džordžą.
Ana pasisuko grįžti į kambarį.
— Aš tavęs palauksiu, — pasakė.
Sudvejojau.
— Galiu šiąnakt ir negrįžti.
Ji linktelėjo.
— Tikiuosi, kad negrįši. Bet aš vis tiek tavęs lauksiu. Sėdėsiu prie židinio ir žiūrėsiu, kaip aušta.
Pagalvojau apie seserį, budinčią senmergiškam miegamajame, kol mane glamonės ir mylės Anglijos karalius.
— Dieve, kaip tu trokšti būti mano vietoje, — staiga patenkinta ištariau.
Ji nesusiraukė.
— Žinoma. Jis yra karalius.
— Ir trokšta manęs, — pabrėžtinai baigiau.
Džordžas nusilenkė ir padavęs man ranką nusivedė siaurais laiptais į vestibiulį priešais didžiąją menę. Perėjome jį it porelė susikibusių vaiduoklių. Niekas mūsų nematė. Pora indų plovėjų miegojo židinio pelenuose, pustuzinis vyrų pūtė į akį, pasidėję galvas ant stalų.
Praėję pakylą įžengėme pro duris į privačius karaliaus kambarius, į kuriuos vedė platūs laiptai, gausiai nukabinėti nuostabiais mėnesienos išblukintais šilko gobelenais. Priešais priimamąjį pasitiko du sargybiniai ir, praleisdami mane su auksiniais palaidais plaukais ir šypsena veide, pasitraukė į šalį.
Priimamasis už dvivėrių durų mane nustebino. Buvau mačiusi jį tik pilną žmonių. Čia visi atvykdavo pamatyti karaliaus. Prašytojai duodavo kyšius dvaro senbuviams, kad leistų čia pastovėti: gal karalius pastebės juos ir paklaus, ko atvyko. Nebuvau mačiusi šitos menės kitokios, kaip tik prisigrūdusios gražiausius savo drabužius vilkinčių žmonių, trokštančių karaliaus dėmesio. Dabar kambarys buvo tylus, tamsus. Džordžas sugniaužė mano šaltus pirštus.
Priešais mus buvo durys į privačius karaliaus kambarius. Prie jų, sukryžiavę ietis, stovėjo du vyrai.
— Jo didenybė įsakė mums atvykti, — tarė Džordžas.
Dzingtelėjo išsiskiriančios ietys, ir abu sargybiniai nusilenkę atlapojo duris.
Susisupęs į šiltą kailiu apkraštuotą aksomo chalatą karalius sėdėjo priešais židinį. Išgirdęs atsiveriant duris pašoko.
Aš padariau gilų reveransą.
— Kvietėte mane, jūsų didenybe.
Jis negalėjo atplėšti akių nuo mano veido.
— Kviečiau. Ir dėkoju už atvykimą. Norėjau pamatyti... Norėjau pasikalbėti... Norėjau truputį išgerti ... — Pagaliau pratrūko: — norėjau jūsų.
Žengtelėjau arčiau. Iš tokio atstumo jis užuos Anos kvepalus, pagalvojau. Atmečiau galvą kresteldama sunkius plaukus. Jo akys krypo tai į mano plaukus, tai vėl į mano veidą. Kai netaręs nė žodžio Džordžas pasišalino, už manęs užsivėrė durys. Henrikas brolio net nepastebėjo.
— Man didelė garbė, jūsų didenybe, — sumurmėjau.
Henrikas papurtė galvą, ne nekantriai, o kaip vyras, kuris nenori gaišti laiko žaidimams.
— Aš noriu jūsų, — pakartojo tiesiai, lyg tai būtų viskas, ką moteriai reikėjo žinoti. — Noriu jūsų, Mere Bolein.
Aš prisiartinau dar žingsnelį. Palinkau prie jo. Jaučiau šiltą alsavimą ir lūpų prisilietimą prie plaukų. Nepajudėjau iš vietos.
— Mere, — sušnibždėjo, dusdamas iš geismo.
— Jūsų didenybe?
— Prašau vadinti mane Henriku. Noriu išgirsti savo vardą iš jūsų lūpų.
— Henrikai.
— Ar norite manęs? — šnibždėjo jis. — Kaip vyro? Jeigu būčiau ūkininkas jūsų tėvo žemėse, ar norėtumėte tuomet? — Suėmęs ranka mano smakrą pakėlė, kad galėtų matyti akis. Atrėmiau skaistų mėlyną jo žvilgsnį. Atsargiai, švelniai priglaudžiau delną prie jo veido ir pajutau švelnias barzdos garbanas. Išsyk užsimerkė nuo mano prisilietimo ir pasukęs veidą pabučiavo man į delną.
— Taip, — atsakiau nesirūpindama, kad skamba kaip visiška nesąmonė. Negalėjau įsivaizduoti šio vyro niekuo kitu, kaip tik Anglijos karaliumi. Jis negalėjo paneigti savo karališkumo, kaip aš — Hovardų kraujo. — Jeigu būtumėte niekas ir aš būčiau niekas, aš jus mylėčiau, — sušnibždėjau. — Jeigu būtumėte ūkininkas, auginantis apynius, mylėčiau jus. Jeigu būčiau mergina, atėjusi skinti apynių, ar mylėtumėte mane?
Delnais šildydamas korsažą jis prisitraukė mane artyn. „Mylėčiau, — pažadėjo. — Pažinčiau jus bet kur, nes tikrai mane mylite. Kad ir kas mes būtume, iškart pažinčiau tikrą meilę”.
Palenkęs galvą pabučiavo karštomis lūpomis; iš pradžių švelniai, paskui stipriau. Tada už rankos nusivedė prie lovos su baldakimu ir įsikniaubė veidu į mano krūtis, virstančias iš korsažo, kurį apdairiai buvo atlaisvinusi sesuo.
Auštant pasikėliau ant alkūnės ir pažvelgiau pro lango akutes į brėkštantį dangų. Žinojau, kad Ana taip pat laukia saulės. Ji stebės iš lėto šviesėjantį dangų žinodama, kad jos sesuo yra karaliaus meilužė ir svarbiausia moteris Anglijoje, antroji po karalienės. Svarsčiau, kaip jaučiasi, sėdėdama prie lango ir klausydama, kaip paukšteliai nedrąsiai bando savo balselius. Man buvo įdomu, ką ji išgyvena, žinodama, kad karalius pasirinko mane, kad aš išpildysiu šeimos lūkesčius. Žinodama, kad aš, o ne ji guli karališkoje lovoje.
Tiesą sakant, spėlioti nereikėjo. Ana turėjo jausti tą ramybės neduodantį emocijų kokteilį, kuris dažniausiai užplūsdavo mane: susižavėjimą ir pavydą, pasididžiavimą ir žiaurų konkuravimą, troškimą matyti, kad mylimai seseriai sekasi, ir aistringą troškimą pamatyti savo varžovės žlugimą.
Karalius sujudėjo.
— Nemiegate? — paklausė pusiau palindęs po antklodėmis.
— Ne, — atsakiau iškart įsitempusi. Svarsčiau, ar prašyti leidimo išeiti, bet tą akimirką iš sujauktų patalų išlindo besišypsanti jo galva.
— Labas rytas, širdele, — pasakė. — Kaip jaučiatės šį rytą?
Atspindėdama karaliaus džiaugsmą, šypsojausi.
— Jaučiuosi puikiai.
— Širdyje smagu?
— Laimingesnė nebuvau niekad gyvenime.
— Tai ateikite pas mane, — pakvietė, išskėsdamas rankas, ir aš nuslydau po paklodėmis į šiltą muskusu kvepiantį glėbį. Stiprios jo šlaunys spaudėsi prie manęs, rankos glamonėjo pečius, o veidas įsikniaubė į kaklą.
— O, Henrikai, — kvailai sulemenau, — o, mano meile.
— Žinau, — žavingai atsiliepė jis. — Prisiglauskite arčiau.
Palikau jį tik tuomet, kai saulė visai patekėjo ir kai reikėjo skubėti sugrįžti į kambarį, kol nepasirodė tarnai.
Henrikas padėjo man apsivilkti suknelę, suveržė korsažą nugaroje ir apgaubė savo apsiaustu, kad ankstų rytą nesužvarbčiau. Kai atvėrė duris, Džordžas lūkuriavo prie lango. Pamatęs karalių, laikydamas skrybėlę rankoje, pakilo nuo kėdės ir nusilenkė, o kai pamatė už jo mane, maloniai nusišypsojo man.
— Palydėk ponią Keri į jos kambarį, — įsakė karalius. — O tada atsiųsk tarną sutvarkyti miegamąjį, gerai, Džordžai? Noriu anksti atsikelti šį rytą.
Džordžas dar kartą nusilenkė ir pasiūlė man savo ranką.
— Ir ateik su manimi paklausyti mišių, — tarpduryje pasakė karalius. — Galėsi būti drauge mano koplyčioje, Džordžai.
— Ačiū, — brolis su atsainiu dėkingumu priėmė didžiausią malonę, kokią tik galėjo gauti dvariškis. Kai pritūpiau atsisveikindama, durys į karaliaus apartamentus užsivėrė, su broliu greitai nuskubėjome per priimamąjį ir didįjį vestibiulį.
Mes nespėjome aplenkti žemiausius tarnus. Vaikinai, pasamdyti prižiūrėti židinius, tempė į menę didžiulius rąstus. Kiti jaunuoliai šlavė grindis, sargybiniai, miegoję ten, kur mes pietaudavome, praplėšę akis žiovavo ir keikė vyno stiprumą.
Užtraukusi karaliaus apsiausto kapišoną ant susivėlusių plaukų, su broliu be garso nuskubėjau per menę laiptais į viršų, į karalienės apartamentus.
Džordžui pabeldus Ana atidarė duris ir įtempė mus vidun. Po bemiegės nakties ji buvo išbalusi, paraudusiomis akimis. Mane džiugino pavydo kankinamos sesers vaizdas.
— Na? — griežtai paklausė ji.
Dirstelėjau į lygų lovos užtiesalą.
— Nemiegojai?
— Negalėjau, — atsakė ji. — Tikiuosi, ir tu mažai miegojai.
Nusigręžiau papiktinta jos tiesmukumo.
— Nagi, — paragino mane Džordžas. — Tik norime žinoti, kad viskas buvo gerai, Mere. Ir tėvas nori, ir motina, ir dėdė Hovardas. Tau teks priprasti apie tai kalbėtis. Tai ne asmeninis dalykas.
— Tai pats asmeniškiausias dalykas pasaulyje.
— Tik ne tau, — šaltai pastebėjo Ana. — Todėl nustok elgtis kaip melžėja pavasarį. Ar jis paėmė tave?
— Taip, — atsakiau trumpai.
— Daugiau nei vieną kartą?
— Taip.
— Šlovė Viešpačiui! — tarstelėjo Džordžas. — Jai pavyko. O man reikia eiti. Karalius pakvietė mane išklausyti su juo mišių. — Brolis perėjo kambarį ir stipriai mane apkabino. — Šaunuolė. Vėliau pasišnekėsime. Metas eiti.
Jis neapdairiai pokštelėjo durimis, o Ana sušnypštė nepatenkinta ir pasuko prie skrynios su mūsų drabužiais.
— Geriau persivilk savo kreminę suknelę, — pasakė. — Nebūtina atrodyti kaip kekšei. Atnešiu tau šilto vandens. Turi išsimaudyti. — Neleisdama protestuoti, ji pakėlė ranką. — Taip, nusimaudysi. Net nesiginčyk. Ir išsitrinksi plaukus. Turi būti be dėmelės, Mere. Nebūk tingi kalė. Mesk greičiau tą apsiaustą ir paskubėk, nes mažiau kaip po valandos turime būti mišiose su karaliene.
Paklusau kaip visuomet.
— O ar džiaugiesi dėl manęs? — paklausiau vaduodamasi iš korsažo ir apatinio sijono.
Mačiau jos veidą veidrodyje, pavydo žybtelėjimą, tuojau pat pridengtą blakstienų šydu.
— Aš džiaugiuosi dėl šeimos, — atsakė ji. — O apie tave negalvoju.
Kai sugužėjome į gretimą balkoną, karalius sėdėjo savo galerijoje, išeinančioje į koplyčią, klausėsi rytmetinių pamaldų. Įtempusi ausis išgirdau tik patarnautojo, dedančio popierius priešais karalių, kad jis pasižiūrėtų ir padėtų savo parašą, murmesį, o valdovas stebėjo apačioje, koplyčioje, įprastus ritualus atliekantį kunigą. Karalius visuomet tvarkė savo reikalus klausydamasis rytinių pamaldų, tęsė tėvo tradiciją, ir daug kas manė, jog tas darbas būdavo pašventintas. Buvo ir tokių, kaip mano dėdė, kurio įsitikinimu tai tik rodė, kad karalius skuba atsikratyti savo darbų ir kad jiems skiria nepakankamai dėmesio.
Žvelgdama į tviskančią dramblio kaulo suknelę, apgaubiančią mano šlaunis, atsiklaupiau ant pagalvėlės karalienės kambarėlyje. Tebejaučiau karaliaus šilumą tarp kojų, jaučiau jo bučinio skonį. Nepaisant vonios, kurią prieš mano valią paruošė sesuo, vis dar įsivaizdavau, kad užuodžiu jo krūtinės kvapą ant savo veido ir plaukų. Kai užsimerkdavau, tai dariau ne iš pamaldumo, o užsisvajojusi geiduliuose.
Karalienė, tiesiai laikydama galvą su sunkiu dvipusiu gobtuvu, klūpojo šalia manęs niūriu veidu. Jos suknelė buvo prie kaklo šiek tiek prasegta, kad galėtų paliesti pirštu ašutinį, kurį visuomet vilkėdavo ant nuogo kūno. Rimtas jos veidas atrodė užsisklendęs ir pavargęs, galva palinkusi prie rožinio, sena smakro ir skruostų oda suglebusi, nuvarginta ir patinusi po smarkiai užmerktomis akimis.
Atrodė, kad mišios niekad nesibaigs. Pavydėjau Henrikui valstybinių popierių, į kuriuos galėjo nukreipti dėmesį. Karalienės dėmesys niekad neatbukdavo, pirštai nė akimirkos nesiilsėjo ant rožinio karoliukų, o akys kalbant maldą visuomet buvo užmerktos. Tik ceremonijai pasibaigus ir kunigui balta skepeta iššluosčius taurę, ji lėtai iškvėpė lyg išgirdusi tai, ko negirdėjo nei viena iš mūsų. Tada atsigręžė ir nusišypsojo mums visoms, savo rūmų damoms, net man.
— Na, o dabar eikime pasistiprinti, — pasakė. — Gal ir karalius valgys su mumis.
Kai žengėme pro jo duris, sulėtinau žingsnį, negalėdama patikėti, kad karalius išleis mane, neprataręs nė žodžio. Lyg pajutęs mano troškimą, brolis Džordžas atlapojo duris tą akimirką, kai stovėjau už jų, ir garsiai pasisveikino: „Labas rytas, miela sesute”.
Kambaryje už jo nugaros Henrikas skubiai pakėlė galvą nuo savo darbų ir išvydo mane, įrėmintą tarpduryje, su kremine suknele, kurią išrinko sesuo, kreminiu galvos apdangalu, prilaikančiu tankius plaukus, krintančius ant jauno veido. Mane pamatęs karalius aistringai atsiduso, o aš pajutau, kaip nukaistu, ir atsakiau šilta šypsena.
— Laba diena, sere. Sveikas, brolau, — nenuleisdama akių nuo Henriko veido tyliai ištariau.
Tarsi norėdamas mane įtraukti į kambarį karalius atsistojo ir ištiesė ranką, bet dirstelėjęs į savo raštininką susilaikė.
— Papusryčiausiu su jumis, — pasakė. — Pasakykite karalienei, kad ateisiu po kelių akimirkų. Kai tik baigsime šituos... šituos... — Vangus mostas rodė, kad nė nenutuokia, kokius dokumentus pasirašinėja.
Tada it apsvaigęs upėtakis, plaukiantis į ryškų brakonieriaus žibintą, kirto kambarį.
— Kaip jūs jaučiatės šį rytą? — pasidomėjo tyliai tik manęs.
— Jaučiuosi truputį išsekusi.
Po tokio prisipažinimo jo žvilgsnis žybtelėjo.
— Prastai miegojote, brangioji?
— Beveik visai nesumerkiau akių.
— Ar jums nepatiko lova?
Užsikirtau, nes nebuvau tokia įgudusi žodžių žaidimuose, kaip sesuo Ana. Galiausiai pasakiau gryną tiesą.
— Sere, ji man labai patiko.
— Ar ateisite ten dar kartą?
Džiūgaudama radau teisingą atsakymą:
— O, sere, baiminausi, kad greitai neteks ten miegoti.
Jis užvertė galvą ir nusikvatojo, tada stvėrė mano ranką, apvertė ir pabučiavo į delną.
— Mano ponia, tereikia įsakyti man, — pažadėjo karalius. — Esu jūsų tarnas.
Pakreipusi galvą žiūrėjau, kaip Henriko lūpos prisiglaudžia prie mano rankos, ir negalėjau atitraukti nuo jo akių. Karalius pakėlė galvą, žvelgėme vienas į kitą geidulingais žvilgsniais.
— Man reikia eiti, — pasakiau. — Karalienė spėlios, kur dingau.
— Norėčiau sekti paskui jus, — pasakė jis. — Patikėkite.
Apdovanojusi šypsena apsisukau ir nubėgau galerija įkandin rūmų damų. Girdėjau akmeninėmis grindimis kaukšinčius savo batelius, girdėjau šilko suknios šiugždesį. Jaučiau visomis kūno juslėmis, kad esu jauna, miela ir mylima. Mylima paties Anglijos karaliaus.
Pusryčiauti atėjęs karalius sėsdamasis nusišypsojo. Blausios karalienės akys pastebėjo rausvą mano veidą, tviskančią kreminę suknią ir nusigręžė šalin. Pakvietusi muzikantus pagroti, kol valgysime, pasišaukė arklininką.
— Ar šiandien josite medžioti, sere? — maloniai paklausė ji Henriko.
— Taip. Gal kuri nors jūsų damų vyktų į medžioklę? — pakvietė jis.
— Manau, mielai, — nekeisdama meilaus tono atsakė karalienė. — Panelė Bolein, ponia Parker, ponia Keri? Žinau, kad esate puikios raitelės. Gal norėtumėte šiandien pajodinėti su karaliumi?
Džeinė Parker piktdžiugiškai dirstelėjo į mane, kad buvau įvardinta paskutinioji. Ji nežino, pagalvojau, mintyse apkabindama save. Ji gali džiūgauti kiek tik nori, nes nieko nežino.
— Mielai pajodinėsime su karaliumi, — ramiai atsakė Ana. — Visos trys.
Didžiajame kieme priešais arklides karalius lipo ant stambaus eržilo, o vienas iš liokajų kilstelėjo mane į karalius dovanoto arklio balną. Tvirtai apžergusi gugą pasitaisiau suknelę, kad ji gražiai kristų. Ana įvertino mane, kaip visuomet atkreipdama dėmesį į smulkiausią detalę. Apsidžiaugiau, kai jos galva, papuošta dailia prancūziška skrybėlaite su skoninga plunksna, pritariamai linktelėjo. Tarnui užkėlus ją ant balno, privedė savo žirgą prie manojo ir neleisdama jam žingsniuoti, pasilenkė.
— Jeigu jis nusives tave į mišką ir norės paimti, turi atsisakyti, — šnipštelėjo. — Stenkis nepamiršti, kad esi Hovardų giminės. O ne paskutinė kekšė.
— Jeigu jis norės manęs...
— Jeigu norės, palauks.
Šunų prižiūrėtojas papūtė ragą, visi žirgai dvaro kieme susijaudinę įsitempė. Henrikas, žiūrėdamas į mane it susijaudinęs vaikinas, išsišiepė, o aš nusišypsojau jam. Mano kumelė Džesmonda nekantravo lyg suspausta spyruoklė, o kai medžioklės vadovas išvedė būrelį per pakeliamąjį tiltą, greitai nurisnojo įkandin. Šunys kaip margas kilimas sukiojosi tarp arklių kanopų. Buvo giedra, ne per karšta diena, vėsus vėjas lenkė pievos žolę. Kai išrisnojome iš miesto, šienpjoviai, parimę ant dalgių, akimis lydėjo prajojančius. Išvydę ryškias aristokratiškų raitelių drabužių spalvas kėlė nuo galvų kepures, o pamatę karališką vėliavą klaupėsi ant kelių.
Atsigręžiau į pilį. Suveriamas karalienės apartamentų langas buvo atviras. Mačiau jos blyškų veidą su tamsiu gobtuvu, lydintį mus į medžioklę. Katerina pasitiks mus per pietus, šypsosis Henrikui, šypsosis man lyg nebūtų mačiusi mūsų nujojančių greta pramogauti visą dieną.
Staiga šunų amsėjimas pasikeitė, nuščiuvo. Šunų prižiūrėtojas papūtė ragą — ilgas pratisas garsas reiškė, kad šunys užuodė pėdsaką.
— O-paa! — ragindamas savo žirgą suriko karalius.
— No! — riktelėjau aš. Medžių alėjos, atsivėrusios priešais mus, gale išvydau stambaus elnio, prispaustais prie nugaros ragais, sprunkančio nuo medžiotojų, siluetą. Šunys kaipmat pasileido paskui beveik be garso, tik retsykiais kuris iš susijaudinimo amteldavo. Skalikai skynėsi per krūmus, o mes sustabdėme žirgus ir laukėme. Šunų prižiūrėtojai nerimastingai pasitraukė nuo medžiotojų, raiti šukavo mišką tikėdamiesi pastebėti, kur išnirs elnias. Staiga vienas medžiotojas pakilo balnakilpėse ir garsiai sutrimitavo ragu. Mano žirgas atsistojo piestu iš susijaudinimo ir puolė garso pusėn. Pamiršusi manieras, nepaisydama, kaip atrodau, kad tik nenusiversčiau į purvą, įsikibau į gugą ir Džesmondos karčius.
Elnias išsiveržė iš apsupties ir lėkė kiek kojos neša akmenuota pamiške per užliejamas pievas iki pat upės. Šunys pasileido pridurmui, įkandin nutrūktgalviškai šuoliavo žirgai. Aplinkui dundėjo kanopos. Sėdėjau balne susiraukusi, kone užsimerkusi, nes į veidą žiro žemės, glaudžiausi prie kumelės kaklo ir raginau ją pirmyn. Pajutau, kaip vėjas nuplėšia nuo galvos skrybėlę, po to priešais akis sušmėžavo gyvatvorė, apkibusi baltais vasaros žiedais. Sujudėjo galingas kumelės pasturgalis, ir ji vienu šuoliu pernešė mane į kitą pusę, atgavo pusiausvyrą ir vėl pasileido šuoliais. Sutelkęs dėmesį į elnią, tolstantį nuo mūsų, karalius lėkė priekyje. Jaučiau, kaip suplevėsavo iš smeigtukų išsivadavę mano plaukai; nutrūktgalviškai nusikvatojau. Išgirdusi mane, Džesmonda priglaudė ausis, o kai priartėjome prie antros gyvatvorės su bjauriu grioviu priešakyje, vėl jas pastatė. Kliūtį pastebėjome tą pačią akimirką. Kumelė daug negalvodama smagiai stryktelėjo, atsispirdama visomis keturiomis kojomis. Užuodžiau jos kanopų nudrėkstų gyvatvorės sausmedžių aromatą, o po akimirkos mes vėl skriejome tolyn. Priešais mane rudavo mažas taškelis: tai elnias puolė į upę ir ėmė energingai irtis į kitą pusę. Šunų prižiūrėtojas beviltiškai pūtė ragą, kviesdamas šunis sugrįžti ir bėgti palei krantą, pasitikti žvėrį, išlipantį iš vandens, o ne pulti į vandenį. Bet šunys buvo per daug įsijautę į medžioklę, kad jo klausytų. Šunų varovai ragino bėgti į priekį, tačiau pusė rujos plaukė paskui elnią, kai kuriuos jau nešė smarki srovė. Vandenyje šunys elniui buvo nepavojingi. Henrikas sustabdė žirgą ir stebėjo chaosą ant kranto.
Išsigandau, kad tai jį supykdys, bet lyg pradžiugintas elnio gudrybės jis užvertė galvą ir nusikvatojo.
— Na ir keliauk! — šūktelėjo pavymui. — Galiu pavalgyti elnienos ir neiškepęs tavęs! Pilnas sandėlis!
Lyg išgirdę smagų pokštą, visi aplinkui nusijuokė. Supratau ne viena nuogąstavusi, jog dėl nesėkmingos medžioklės subjurs karaliaus nuotaika. Žvelgdama tai į vieną linksmą ir patenkintą veidą, tai į kitą, pagalvojau, kokie esame kvaili, leisdami vieno žmogaus nuotaikai tapti mūsų gyvenimo ašimi. Bet tuomet karalius man nusišypsojo, ir supratau, kad bent jau aš pasirinkimo neturiu.
Jis suėmė purvu aptiškusį mano veidą, sutaršytus plaukus.
— Atrodote kaimo mergelė, — ištarė, ir visi jo balse išgirdo geismą.
Nusitraukusi pirštinę nesėkmingai bandžiau sukti plaukus į kuodą. Kreivai šyptelėjau, parodydama, kad supratau jo nešvankybę, tačiau neketinu į ją atsakyti.
— Ša, — tyliai įsakiau. Žvelgdama į įdėmų jo veidą akies krašteliu išvydau, kaip Džeinė Parker staiga užsičiaupia it prarijusi sparvą: pagaliau suprato, kad Boleinų akivaizdoje geriau valdytis.
Henrikas nušoko nuo arklio, numetė liokajui vadeles ir priėjo prie mano žirgo galvos.
— Nusileisite pas mane? — paklausė šiltu viliojančiu balsu.
Atsisegusi kelį nuslydau į jo rankas. Karalius lengvai mane pagavo, pastatė, bet nepaleido iš glėbio. Visam dvarui matant pabučiavo į skruostą, o paskui — į kitą.
— Esate medžioklės karalienė.
— Turime vainikuoti ją gėlėmis, — pasiūlė Ana.
— Taip! — Henrikui mintis patiko. Netrukus pusė damų pynė sausmedžių girliandas, o aš susivėlusius auksinius plaukus papuošiau medumi kvepiančia karūna.
Atriedėjo vežimai su pietumis, buvo pastatyta nedidelė palapinė penkiasdešimčiai valgytojų, karaliaus išrinktųjų, išrikiuotos kėdės ir suolai pailsėti, o kai pasirodė karalienė, raita ant ramaus žirgo, rado mane sėdinčią karaliui iš dešinės, apvainikuotą vasaros žiedais.
Kitą mėnesį Anglija pagaliau pradėjo, paskelbtą ir oficialų karą su Prancūzija. Karolis, Ispanijos imperatorius, taikė savo armija lyg ietimi tiesiai į Prancūzijos širdį, o sąjungininkų anglų armija išžygiavo iš Kalė forto ir pasuko į pietus, į Paryžių vedančiu keliu.
Dvariškiai liko netoli sostinės, nes nekantravo išgirsti naujienas. Kai į Londoną atslinko vasaros maras, Henrikas, visad bijantis ligų, nusprendė, kad vasaros kelionę reikia pradėti nedelsiant. Į Hemptono rūmus išlėkėme, o ne persikėlėme. Karalius įsakė, kad visas maistas būtų pristatomas iš rūmų apylinkių, o ne iš Londono. Uždraudė ligos apimtos sostinės pirkliams, prekijams ir menininkams keliauti kartu su dvaru. Švarius rūmus prie tyro vandens reikėjo apsaugoti nuo ligos.
Naujienos iš Prancūzijos buvo geros, o iš sostinės — prastos. Kardinolas Volsis pasirūpino, kad dvariškiai trauktų į pietus, o vėliau — į vakarus, apsistodami diduomenės pilyse, kur buvo linksminamasi vaidinimais, pietumis, medžioklėmis, iškylomis ir riterių turnyrais. Henrikas keliavo kaip berniukas, kurį lengva pralinksminti besikeičiančiais reginiais. Kiekvienas pakeliui gyvenantis dvariškis turėjo priimti karalių, lyg tai būtų didžiausias džiaugsmas, o ne baisiausios išlaidos. Karalienė keliavo su karaliumi per kaimus jodama greta, kartais, jeigu pavargdavo, perlipdavo į neštuvus. Nors karalius mane kviesdavosi nakčiai, dieną būdavo dėmesingas ir mylintis vyras. Katerinos sūnėnas buvo vienintelis anglų armijos sąjungininkas Europoje, draugystė su jos gimine reiškė anglų armijos pergalę. Tačiau karalienė Katerina vyrui buvo ne tik karo sąjungininkė. Kad ir kaip patikau Henrikui, jis liko Katerinos berniukas, jos mielas, pataikaujantis, išpaikintas auksinis berniukas. Henrikas galėjo pasikviesti mane ar kurią kitą merginą į savo kambarį nesuardydamas abipusio prisirišimo, išaugusio labai seniai iš jos gebėjimo mylėti šį vyrą — kvailesnį, savanaudiškesnį ir prastesnį princą, negu ji buvo princesė.